Nors apie socialiai atsakingą verslą ir įvairias iniciatyvas kalbama vis daugiau, verslo parama įvairiems nevyriausybinių organizacijų projektams bei iniciatyvoms vis dar neretai vertinama truputį skeptiškai. Esą tai visų pirma daroma savireklamos tikslais, siekiant žinomumo, norint išplėsti prekės ar paslaugos vartotojų ratą, ir taip gauti naudos, o nevyriausybinės organizacijos tampa puikiu įrankiu šiems pragmatiniams tikslams pasiekti. Kad toks požiūris įmanomas ir kad jame yra tiesos, tvirtina ir Rasa Bagdonienė, „Kraft Foods Lietuva“ Korporacinių reikalų skyriaus vadovė Baltijos šalims, tačiau iš karto pabrėžia: „Taip, viską galima suskaičiuoti ir į viską galima žiūrėti pragmatiškai, tačiau iš tiesų vertingi yra tokie bendri projektai, kurie duoda ilgalaikės abipusės naudos“.
Vertingi tie projektai, kurie duoda ilgalaikės naudos
Nevyriausybinės organizacijos „Maisto bankas"valdybos pirmininkė Jolanta Blažaitė sakė, kad nepaisant didėjančio visuomenės susidomėjimo ir teikiamos pagalbos „Maisto bankui“, organizacija vien iš suaukojamų maisto produktų negalėtų padėti tokiam dideliam skaičiui žmonių: „Neįmanoma nuvertinti žmonių pagalbos, jų indėlio, bet svariausia paramos teikimo grandis mūsų organizacijai yra verslo įmonės, partneriai maisto pramonės srityje, kurių dėka mes galime nuosekliai vykdyti savo veiklą ir tesėti prisiimtus įsipareigojimus.“
„Maisto bankas“ – specifinė organizacija, nes dirba su maisto produktais, juos gaminančiomis, platinančiomis ir parduodančiomis įmonėmis. Be to, dauguma europietiškų „Maisto banko“ organizacijos atitikmenų negali priimti paramos pinigais, kuriuos vėliau išleistų maisto produktams pirkti, nes vienas iš organizacijos tikslų – ne tik paremti stokojančius, bet ir protingai panaudoti rinkoje jau egzistuojanti maisto produktų perteklių. „Mes negalime priimti ir dalinti produktų, kurių galiojimo laikas pasibaigęs, kurių pakuotės pažeistos ar maistas dėl kitų priežasčių nebetinkamas vartoti. Kaip ten bebūtų, net jei teikiame labdarą, ji turi būti tinkama vartoti, negalime nepaisyti žmonių orumo bei sveikatos. Tad įmonės, kurios mums padeda, įsipareigoja skirti daug dėmesio maisto saugai“, – pasakojo Jolanta.
Jolantos teigimu, „Maisto bankas“ nuo pat pradžių neapsiėjo be verslo pagalbos, kuri buvo ne tik maisto produktais, bet ir idėjomis, žiniomis: „Su maisto pramonės atstovai bendradarbiavom nuo pat pradžių. Formuojant, plėtojant ir stiprinant mūsų organizaciją bei veiklą labai stipriai padėjo „Kraft Foods Lietuva“ atstovai. Jie tuomet gelbėjo kuriant pačią „Maisto banko“ struktūrą, gryninant galimus veikimo principus, užtikrinant skaidrumą ir atskaitomybę.“
Verslo įsitraukimas į tokius ar panašius socialinius projektus dabar jau nieko nestebina, bet tuomet, daugiau nei prieš dešimtmetį, tai nebuvo taip populiaru, ypač tarp lietuviško kapitalo įmonių. Tuo tarpu užsienio kapitalo įmonės, turinčios gilias socialinių projektų paramos tradicijas bei strategiją į tokias „avantiūras“ leisdavosi lengviau.
Anot pačioje pradžioje prie „Maisto banko“ iniciatyvos prisidėjusios „Kraft Foods Lietuva“ Korporacinių reikalų skyriaus vadovės Baltijos šalims Rasos Bagdonienės, nuomonė, kad verslas visada visų pirma ieško naudos sau ir į bendradarbiavimą žiūri pragmatiškai, nėra visiškai neteisinga: „Taip, verslas yra pragmatiškas. Nauda tiesiog privalo būti abipusė ir parama negali būti naudinga tik paramos gavėjui, nes tokie projektai ilgai netvers, jie greit baigsis. Tačiau neteisinga manyti, kad viskas, ko siekia verslas – tik greita finansinė nauda. Finansinė nauda ar savireklama gaunama iš tokių projektų – trumpalaikis dalykas, ir kompanijos, mąstančios į ateitį, ja nesusivilios. Ypač tokios kompanijos, kurių „genuose“ užkoduotas socialinės atsakomybės jausmas, patirtis ir žinojimas, kad tokie projektai negali būti vykdomi priešokiais, o realių rezultatų dažnai tenka ilgokai palaukti.“
Rasai lietuviškąjį „Maisto banką“ atrasti padėjo lemtingas atsitiktinumas: „Pamenu gavau kalėdinį sveikinimą iš kolegų Jungtinėje Karalystėje. Tai buvo atvirukas, ant kurio buvo nupieštas „Maisto banko“ logotipas ir parašyta, kad perkantieji šiuos atvirukus prisideda prie paramos organizacijai. Tuo metu, būdami tarptautinės kompanijos turinčios socialinės paramos strategiją dalis, mes jau galvojome, kur Lietuvoje surasti nišą, kurioje mes, kaip maisto gamintojai ir pardavėjai, galėtume pritaikyti žinias, patirtį ir turimus resursus. Taip ir prasidėjo bendradarbiavimas su „Maisto banku.“
Ilgalaikė pagalbos ir paramos strategija, o ne greitos naudos vaikymasis lėmė, kad buvo apsispręsta iš pradžių ne tik teikti paramą maisto produktais, bet ir stiprinti pačią organizaciją, didinti jos žinomumą: „Mes supratom, kad „Maisto bankas“, kaip partneris, mums reikalingas stiprus, žinomas ir patikimas. Su tokia organizacija lengva dirbti, kiti donorai noriai jungiasi ir padeda, tad ir mūsų pagalba jau nėra tiesiog šalpa ar labdara, tai yra partnerystė, kai abu nariai yra vienas kitam reikalingi.“
Paklausta, kam gi verslui reikalinga tokia partnerystė, kokią naudą jis gali gauti iš nevyriausybinės organizacijos, Rasa sakė, kad tokia nauda bent keleriopa: „Gali atrodyti, kad jei jau rimtai nusiteikėm teikti paramą maistu, tai tarsi galėtumėm tuo užsiimti patys. Taip, galbūt. Bet net plika akimi matyti, kad tai mums būtų sudėtinga, reikalautų tiek papildomų darbo rankų, tiek ir investicijų. Nes vykdant tokią veiklą reikia labai įdėmiai administruoti, prižiūrėti, derinti ir koordinuoti. Tad mums, vėlgi žvelgiant grynai pragmatiškai, naudingiau stiprinti nevyriausybinę organizaciją, kurioje dirba kompetentingi žmonės ir kuri sklandžiai bei skaidriai vykdo tokią veiklą, nei patiems tuo užsiimti. „Maisto bankas“ yra nevyriausybinė organizacija, bet ji nėra vien paramos gavėjas. Ji jau yra paslaugų teikėjas ir verslo įmonėms, potencialiems donorams tai yra kur kas patraukliau, nei paramos prašytojai.“
Verslo logikos perkėlimas į nevyriausybinio sektoriaus veiklą pasiteisino jau ne kartą. Vidurio Europos šalių „Maisto bankai“ inicijavo socialinę akciją, kurios metu vartotojai, gamintojai ir perdirbėjai buvo skatinami atkreipti dėmesį į tai, kaip elgiasi su maisto produktais, kur juos deda, kiek išmeta ar utilizuoja. Ir Lietuvoje ne taip seniai galima buvo matyti plakatų, kuriuose klausiama „Kam išmeti, jeigu tūkstančiai skursta?“.
Ši kampanija taip pat buvo finansuojama verslo lėšomis, tačiau joje nebuvo nė menkiausios užuominos į savireklamą: „Mes labai sąmoningai investavome į palankios socialinės aplinkos kūrimą, į problemos iškėlimą bei „Maisto banko“ žinomumą, o ne į savireklamą. Tiesiog norėjome, kad visi maisto pramonėje dirbantys pagalvotų, kas yra naudingiau – utilizuoti maistą pasibaigus jo galiojimo laikui, ar iš anksto dar saugius ir galiojančius produktus atiduoti „Maisto bankui.“ Ir, atrodo, jie pagalvojo, nes paslauga, kurią teikia „Maisto bankas“, daliai kompanijų pasirodė reikalinga ir patraukli, o „Maisto bankas“ turi progą džiaugtis naujais partneriais ir pilnėjančais sandėliais,“ – pasakojo Rasa.
Sakyti, kad paramą teikiančius verslininkus valdo vien altruizmas ir filantropiniai idealai – neteisinga. Partnerystės su nevyriausybiniu sektoriumi teikiama nauda, jei ir negali būti tiksliai apskaičiuota – vis viena yra akivaizdi. Tačiau, pasak Rasos, tokie projektai vertingi tiek, kiek jie duoda ilgalaikės naudos.
Savanorystė – net ir verslininkus praturtinanti patirtis
„Maisto banko“ valdybos pirmininkės Jolantos Blažaitės teigimu, kitas labai svarbus dalykas, be kurio retai išsiverčia nevyriausybinės organizacijos, – savanorystė. Anot jos, be pavienių savanorių, sulaukiama žmonių iš verslo kompanijų, bendradarbiaujančių su „Maisto banku“: „Labai svarbi paramos rūšis, kuriai verslas taip pat nėra abejingas, tai parama savanoriaujant, tiesiogiai dirbant „Maisto banko“ sandėliuose, rūšiuojant produktus. Kai kurios įmonės net „paskolina“ savo kompetentingus darbuotojus kiek specifiškesnėms veikloms, tarkim, tvarkant teisinius ar buhalterinės apskaitos klausimais“.
Apie tai, kad savanorystė gali praturtinti specialistus, dirbančius verslo sektoriuje, „Kraft Foods Lietuva“ atstovė Rasa taip pat sakė jau žinanti ir praktiškai išbandžiusi: „Dabar juk labai populiaru rengti mokymus, komandos formavimo praktinius seminarus įvairiomis dažnai ekstremaliomis sąlygomis. Tokios paslaugos duoda daug pridėtinės vertės, todėl taip pat labai nemažai kainuoja. Mūsų kompanijos sprendimas buvo, užuot pirkus brangius mokymus, solidariai keliauti savanoriauti į „Maisto banką“. Tai buvo dar geresnė terpė visiems tiems įgūdžiams, kurie formuojami mokymų metu, patikrinti ir sustiprinti. Sakau – dar geresnė, nes esu įsitikinusi, kad kolektyvas, komanda kur kas geriau formuojasi, kai vykdoma ne bet kokia, bet konkreti ir labai prasminga veikla. Juk žmonės, darbuotojai, visų pirma yra asmenybės, į kompaniją atsinešančios ne tik savo dvi rankas ir gebėjimus, bet ir galvą bei širdį. Ir nei vieno iš šių dėmenų praleisti negalima. Savanorystė lavina juos visus“.
Anot Jolantos, ši ir kitos partnerystės „teikia vilties, jog iš tiesų verslas yra tas sektorius, kuris gali įsipareigoti, gali ne tik vaikytis tiesioginės finansinės naudos, bet iš tiesų net ir krizės metu solidarizuotis ir savo įsipareigojimus vykdyti. Ir mes džiaugiamės žinodami, kad tokių įmonių tikrai yra.“