Lietuvoje skursta kas penktas žmogus. Tiek daug žmonių turi kasdien galvoti ką pavalgyti, kuo pamaitinti savo vaikus. Buvusi „Maisto banko“ Kauno padalinio vadovė Lina Jarošaitė dalinasi sunkiausio savo šeimos laikotarpio istorija ir įkvepia padėti gerais darbais. Juk kiekvienas iš mūsų galime nors truputį palengvinti skurstančių žmonių kasdienybę.

„Esu iš šešių vaikų šeimos. Namuose visad būdavo džiugus šurmulys, nes 63 kvadratinių metrų namelyje sutilpti visiems aštuoniems tikrai nebuvo lengva“, – apie savo vaikystę pasakoja Lina Jarošaitė, buvusi „Maisto banko“ Kauno padalinio vadovė.

Moteris dalinasi, kad namuose niekada neturėjo vaikų kambario ir visi namiškiai bendrai dalinosi visomis erdvėmis. Tik vakarais kiekvienas žinodavo savo miegojimui skirtą vietą, į ją atsinešdavo sulankstomą lovelę, ją išskleisdavo ir pasiklodavo miegui. Ryte lovos vėl būdavo suskleidžiamos ir padedamos į tam skirtą kamputį.

Lina prisipažįsta, kad vienais metais jų šeimai buvo ypač sunku. Kaip paaiškėjo po poros dešimtmečių, tuo laiku tėčio darbe nemokėjo atlyginimų už darbą. Daugiau nei pusę metų žmonės dirbo su viltimi, kad kažkada gaus atlygį, bet niekas nežinojo kada. „Mes vis tiek labai darniai ir gražiai gyvenom. Visad viską dalindavome į aštuonias dalis ir tik Mamytė dažniausiai sakydavo, kad ji „nemėgsta saldumynų” ir jos dalį galime pasidalinti mes. Jau gerokai ūgtelėjusi supratau, kad ji tai darydavo tam, kad mes turėtume gardesnį kąsnį“, – L. Jarošaitė prisimena dalybas ir gerą mamos širdį. „Pamenu kaip Mamytė grįžusi iš miesto sakė, kad visą kelią eidama namo svajojo apie porciją ledų. Kai paklausiau: „Mamyte, kodėl jų nenusipirkai?“, ji atsakė, kad pinigų būtų pakakę tik vienai porcijai, o mes esame aštuoniese ir mums visiems jų neišgalėjo nupirkti, nes pirko duonos ir kitų būtiniausių produktų ir jokiam skanumynui pinigų neliko. Pamenu, kad aš tuo metu verkiau, nes man buvo jos labai gaila. Kaip šiandien atsimenu, jog svajojau, kad vieną dieną kai užaugsiu būtinai nupirksiu Mamytei ledų.“

Tais metais L. Jarošaitei buvo penkeri. Ji labai ryškiai prisimena mamos išvirtą sriubą, kai joje plaukiodavo vos keli gabalėliai bulvių ir jausdavosi lengvas vienos ar kitos daržovės skonis. Tuo metu aštuonių asmenų šeimai buvo taip sunku, kad net sriubos nelabai būdavo iš ko išvirti. L. Jarošaitė pamena, kad vis nugirsdavo vyresnes sesutes šnabždantis tarpusavyje apie mokyklos išvykas. Kad ir kaip jos norėdavo važiuoti į išvykas, vis susitardavo, kad tėvams net neprasitars apie tai, nes „nėra iš ko“.

„Tais metais buvo mano penktosios Kalėdos, jas atsimenu labiausiai. Jaukūs, kvepiantys namai… Eglutę mes turėdavom nedidelę, bet ją visad Tėtis pastatydavo ant stalo, todėl man, būnant mažytei, atrodydavo, jog ji remiasi į lubas. Į ją žiūrėdavau galvą pakėlusi į viršų. Rodos, iš vaikystės turiu labai mažai aiškių prisiminimų. Keletas jų lyg nuotrupos kartkartėmis sugrįžta…  Bet tą rytą atsimenu lyg tai būtų buvę vakar. Tą rytą po eglute radau sultingą, labai gražų apelsiną. Kaip šiandien atsimenu, kaip man ištiesus ranką jo pasiimti, ant apelsino žievelės šviečia atsispindinčios eglutės švieselės“, – L. Jarošaitė pasakoja apie patį įsimintiniausią Kalėdų rytą.

„Mes užaugome, man seniai nebe penki. Bet apelsiną visad nusiperku per Kalėdas norėdama sau priminti, kiek daug šiuo metu turiu ir už kiek daug dalykų esu gyvenime dėkinga“, – šypsosi Lina. „Kartais pagalvoju, jog nei vienas iš mūsų savo gyvenime nežino, kaip susiklostys jo likimas. Ir kartais gyvenime būna ypač sunkūs etapai, kuriuos tik gerų žmonių dėka įmanoma išgyventi. Mano šeimos atveju mums padėjo Tėvelio draugas, kuris įdarbino Tėvelį vairuotoju savaitgaliais ir to mums pakako, kad atsistotume ant kojų. Yra nepaprastai džiugu, kuomet supranti, jog daugeliui šeimų kasdien tikras šviesulys ir išsigelbėjimas yra „Maisto bankas“. Tai organizacija, kuri pirmoje vietoje iškelia žmogiškumą. Tai organizacija, kuri visad ištiesia pagalbos ranką ir parodo atjautą tiems, kuriems likimas trumpam ar ilgesniam laikotarpiui yra atsukęs nugarą.“

L. Jarošaitė prisimena kelias giliai į atmintį įsirėžusias istorijas, atsitikusias jai bedirbant „Maisto banke“. „Vieniša mama, auginanti 4 metukų mergaitę, iš „Maisto banko“ gauna paramą kruopomis ir kitais ilgo galiojimo produktais. Mergytė su nekantrumu atsidaro maišelį ir per didžiulio sandėlio patalpą iš džiaugsmo sušunka: „Mamyte, mes gavome grikių ir makaronų, mes turėsime ką valgyti!“, – buvusi „Maisto banko“ Kauno padalinio vadovė stebisi tuo, kad vaikas taip džiaugiasi kruopomis. „Šiomis dienomis mūsų vaikų pilveliai pilni visokio gėrio, mes net nesuvokiame kiek daug Lietuvoje šeimų stokoja maisto.“

 

Dar viena „Maisto banko“ paramą gaunanti šeima L. Jarošaitei labai priminė jos šeimą. Moteris pasakoja, kad kažkada keturių vaikų šeima tarp gautų maisto produktų rado vieną varškės sūrelį, nes tik tiek jų tą dieną buvo gavęs „Maisto bankas“. Tačiau keturi vaikai nenusiminė, sakė: „Nieko tokio, mes pasidalinsim“, visai kaip visus skanumynus vaikystėje dalindavosi ir pačios Linos šeima.

Šiandien L.Jarošaitė kuria sėkmingą savo gyvenimą ir yra labai laiminga, kad pati turėjo galimybę padėti maisto stokojantiems dirbdama „Maisto banke“. Kai ji buvo mažytė, „Maisto banko“ nebuvo, tėvams buvo labai sunku išlaikyti tokią gausią šeimą. „Aš kartais pagalvodavau, kaip būtų gerai, jeigu kas nors dabar galėtų su mumis pasidalinti maistu“ – prisimena ji ir džiaugiasi, kad šiandien galimybė padėti žmonėms, kuriems likimas nepagailėjo iššūkių, jau yra.

„Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius sako, jog pasaulyje yra tiek maisto, kad  juo būtų galima išmaitinti visus planetos gyventojus. Problema – galimybė šiuo maistu naudotis ir jį pasiekti stokojantiems. „Maisto bankas“ sprendžia šią problemą. Šioje organizacijoje dirbantys ir savanoriaujantys žmonės iš prekybos centrų, gamyklų, ūkių surenka ir nuo išmetimo išsaugo daugybę maisto. Kiekvieną dieną šimtai „Maisto banko“ savanorių vyksta į prekybos tinklus, pas ūkininkus ir neparduotą maistą surenka, atsivežę jį į sandėlius patikrina, išrūšiuoja ir išdalina stokojantiems ar beveik šešiems šimtams kitų nevyriausybinių organizacijų. Prie šios kilnios misijos prisidedantys žmonės ne tik apsaugo nepasiturinčius nuo alkio, padeda kovoti su maisto švaistymu, tačiau kartu ir savo pavyzdžiu pasaulyje sėja gerumą.

 

Maisto banko“ remiamų žmonių istorijos 

 

Žurnalistės Daivos Žeimytės ir Kazimiero istorija

Merūno Vitulskio ir senjorės Jadvygos istorija

Keliautojo ir žurnalisto Orijaus Gasanovo ir Ramutės istorija

 


Ramūnas Vyšniauskas: „Susitikimas su Olga man suteikė stiprybės“

Itin skaudžiai skurdo rykštė plaka vienišus tėvus, Net 40% socialinę paramą gaunančių šeimų – vienišos mamos ar tėvai. Viena jų, sunkių ligų kamuojama, dviejų vaikų motina, Olga, kurią aplankė buvęs sunkiosios atletikos čempionas Ramūnas Vyšniauskas.

Pati, būdama našlaite ir vaikystėje meilės ir šilumos negavusi moteris savo vaikams siekia suteikti viską, kas juos padarytų laimingais. Tačiau motinos gyvenimas paženklintas sunkių ligų randais.  Klastingos ligos – išsietinės sklerozės – sukaustyta moteris negalėjo toliau dirbti. Moteriai sunku netgi nueiti iki parduotuvės. Šiuo metu moteris dalinasi dviejų kambarių butu su kaimynas. Jai, su dviem vaikais nelieka nieko kito, kaip tik spaustis ankštame kambarėlyje, miegoti ant žemės. Moteris bijo pagalvoti kaip išmaitintų savo vaikus be „Maisto Banko“ paramos.

 

Violetą Tarasovienę pribloškė 86-erių senolės gyvenimo istorija 

Senatvė – gražus etapas, kuomet atgauname dalį gyvenimui paaukoto indėlio, kuomet nebereikia niekuo rūpintis. Priešingai – kažkas pasirūpina mumis. Skaudu, tačiau realybė yra kitokia. Daugeliu senatvėje nepasirūpina niekas – sunku įsigyti net duonos kąsnį. Šiuo metu Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena daugiau nei pusė milijono gyventojų. Viena jų, šeimą praradusi senolė, Stefanija. Ją kalbinusiai Violetai Terasovienei pritrūko paguodos žodžių išgirdus moters istoriją.

Stefanija gimė aštuonių vaikų šeimoje. Patys pirmieji, ir labiausiai įsirėžę atmintyje skausmingi atsiminimai siekia Vokiečių okupacijos laikotarpį. Mergaitės mama savo namuose priglaudė žydų berniuką. Vokiečių kareiviai apie tai sužinoję, ją, tuo metu vos 12 metų mergaitę, tardė, mušė, prievartavo. Išgyvenimai tapo moters skausmo ir liūdesio kelio pradžia. Plačiau skaitykite čia.

 

Nijolė Pareigytė: „Po to, ką išvydau šiandien, stipriai apkabinsiu savo šeimą“

Išgirdusi vienišos dviejų vaikų mamos gyvenimo istoriją, atlikėja N. Pareigytė neslėpė ašarų. „Grįžusi namo stipriai apkabinsiu savo šeimą, padėkosiu tėvams už laimingą vaikystę“, – „Maisto banko“ ir LNK labdaros koncerte „PasiDalink“ pasakojo dainininkė.

Mylinčioje aplinkoje išaugusi ir savo vaikelį auginanti estrados žvaigždė Klaipėdoje susitiko su visai kitokio likimo moterimi. Karina – uostamiesčio vaikų namuose užaugusi vieniša dviejų vaikų mama. Patyrusi sunkią vaikystę, Karina vylėsi, kad sukūrus savo šeimą gyvenime atsiras daugiau meilės ir šilumos. Vis dėlto Karinos gyvenimas pasisuko kita linkme. Jaunai moteriai su dviem mažom mergaitėm teko bėgti nuo smurtaujančio vyro. Šiandien su vaikais ji apsistojusi Pagalbos moterims centre. „Palikti vyrą privalėjau ne tik dėl savęs. Tai turėjau padaryti dėl dukterų. Juk viskas vyko prieš jų akis“, – apie skaudžius išgyvenimus atviravo Karina. Plačiau skaitykite čia.

 

Violeta Mičiulienė: „Galėjau arba pabėgti, arba gultis į grabą“ 

Statistika negailestinga: Lietuvoje skursta maždaug 40 procentų vienišų mamų. Vieną jų, molėtiškę Jurgitą, lankė žinoma aktorė Violeta Mičiulienė.

Jurgita – kukli dviejų vaikų mama. Parduotuvės konditerijos skyriuje dirbusi moteris gyveno su dviem savo berniukais ir vyru. Iš pirmo žvilgsnio – įprasta šeima. Tačiau už uždarų durų vyko siaubingi dalykai. Partneris nuolat keldavo ranką prieš Jurgitą ir vyresnįjį sūnų. Nebeiškentusi nuolatinių barnių, smurto, bijodama dėl savo vaikų ir savo gyvybės Jurgita su berniukais pabėgo į moterų krizių centrą. V. Mičiulienės paklausta, ar nebijojo išeiti į nežinią, Jurgita tvirtai atsakė: „Aš turėjau tik dvi išeitis: arba pabėgti, arba gultis į grabą“. Plačiau skaitykite čia.

Nerijus Juška: „Paklausius per kūną eina šiurpuliukai“

Daugelis mūsų gyvena pilnavertį gyvenimą, turi darbą, sugeba išlaikyti save ir savo šeimą, ir net nesusimąstome, jog vieną dieną galime visa tai prarasti. Skaudus pavyzdys, vyriškis Loretis, kurį lankė baleto primarijus  Nerijus Juška.

Loretis gyveno pilnavertį gyvenimą, turėjo darbą bei tikslą ir net negalėjo pagalvoti, jog viską galima prarasti akimirksniu.. Loretį, prieš dešimt metų, ištiko didžiulė katastrofa – važiuojant dviračiu partrenkė mašiną. Dviračio vairas, tikrąja to žodžio prasme atsidūrė vyriškio pilve, pažeisdamas daugelį jo vidaus organų. Nors vyriškis sugebėjo išgyventi sunkią traumą, tačiau liko neįgalus. Nuo to laiko vyro sėkmė ėmė slysti jam iš rankų, tačiau Loretis tiki savo ateitimi. Kaip sako pats „nereikia dejuoti, reikia judėti į priekį“

Giedrių Leškevičių sugraudino vargo prislėgtos lietuvių mokytojos istorija

Senatvė – gyvenimo etapas, kada paliekame darbus ir pagaliau užsiimame mėgstama veika. Tai laikas, kurį skiriame savo hobiams bei pomėgiams. Tačiau šalia mūsų yra tų, kurie senatvėje stokoja ne tik pramogų, bet ir vaistų ar net maisto. Tokia dalia teko mokytojos darbą pasirinkusiai, gyvenimą pašventusiai jaunųjų ugdymui Danutei Povilonytei. Apie skurdo bei kūrybos paženklintą gyvenimo kelią su Danute kalbėjosi LNK TV laidų vedėjas, žurnalistas ir dainininkas Giedrius Leškevičius.

Kariną Krysko-Skambinę sužavėjo skurstančios ir smurtą patyrusios dviejų mažylių mamos atkaklumas

Prie skaudžios skurdo engiamų žmonių realybės prisilietė dainininkė Karina Krysko–Skambinienė, Marijampolėje lankiusi vienišą dviejų mergaičių mamą Ingą. Ingai – vos dvidešimt dveji, tačiau šios gražios ir stiprios moters gyvenimo istorija primena dramatiško filmo siužetą. O skausmingai atviras pasakojimas apie kasdienes problemas giliai sujaudino dainininkę.

Nepakentusi smurto bei netylančių barnių, jauna moteris nepabūgo likti vieniša motina ir pasiryžo skyryboms. Šiandien didžiausias jos džiaugsmas – dvi mažos dukrelės Mėja ir Miglė. Rodos, smurtas šeimoje – didelis išbandymas jaunai moteriai. Tačiau vienus sunkumus veja kiti – vos trijų metukų vyresnioji dukrytė serga nepagydoma liga – cerebriniu paralyžiumi. Ji nevaikšto, vis dar nekalba, mergaitei sunku judėti, reikalinga nuolatinė priežiūra. Inga žino – mažoji Mėja niekada nepasveiks, tačiau gali daryti pažangą. Tereikia tinkamos priežiūros ir specialaus lavinimo. Plačiau skaitykite čia.

Deividą Norvilą apstulbino dešimties vaikų motinos pasiaukojimas

Statistika negailestinga: Lietuvoje skursta maždaug 40 procentų vienišų mamų. Vieną jų, klaipėdietę Virginiją, lankė atlikėjas Deividas Norvilas. Virginija – vieniša dešimties vaikų motina. Kasininke dirbanti moteris sako, kad ji daugiau mama nei žmogus.